BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

ApieTai

Ilgai nebus,jei nėra laimės.

parašė: elegantishkai · 2010-11-11 · Nėra komentarų

Ech,seniai jau čia berašiau.O tiek daug visko nutiko.

Kaip tik šiandien,bevartydama vieną iš banaliųjų žurnalų radau mintį,kuri puikiai atitinka mano dabartinę situaciją: “Jei nėra laimės,nieko ilgo ir nebus”.

Ir šį kart taip gera viską palikti ir pradėti iš naujo.Pastaruoju metu jaučiausi tarsi užspausta į kampą ir sunkiai bekvėpavau oru,kuriuo norėčiau kvėpuoti.

Nutrūko mano meilės gijos.Ir net negaliu pasakyti kaip tiksliai jaučiuosi.Ir pyktis,ir liūdesys ir nostalgija ir gaila,tačiau jokio jausmo,kuris spaustų širdį,kuris kankintų,kad pasirinkau ne tą kelią ir suklydau.Apskritai visas šis blogas ar bent jau dauguma jo buvo ir skirtas tai meilei,kurios jau nebėra.

Net negaliu pasakyti,kada nustojau mylėti.Tiesiog nustojau.

Dabar ir vėl esu arti savo svajonių,rūpintis kitais man patinka,tačiau,kai turi mažiau yra daug lengviau vieną dieną susikrauti lagaminus ir viską palikti.

Ir nei vieno iš jūsų aš nepamiršiu.Visiems rašysiu laiškus,atsakysiu kaip man sekasi,susitiksiu su visais jei bus galimybė tą padaryti.Tokia jau aš.Kaip ir sako garsusis Pitagoro kvadrato testas : mano misija padėti kitiems.Ir aš visiškai su tuo sutinku.Nes man malonu tai daryti,o ir savęs kitur nelabai įsivaizduočiau.

Galbūt kada nors mes dar susitiksime.Skirtingose stalo pusėse.Kai aš “gaudysiu” nusikaltėlius,galėsiu nešiotis pistoletą ir turėsiu cūciką,tokį protingą kaip Reksas.Aš tikiu tuo.Visada tikėjau.

Ir tai vienintelis dalykas,kodėl aš dar čia.Aš niekados nenustojau tikėti ir aš visada turėjau dėl ko gyventi.

Atsiprašau visų už kada nors padarytas skriaudas,suluošintus gyvenimus ir dar visokį velnią,kurį padaryti galiu tik aš.

Iki pasimatymo.

Su meile,G.

Rodyk draugams

Temos: Real facts of my life

Septyniolika.

parašė: elegantishkai · 2010-03-25 · 7 komentarai

Rytoj ta didžioji diena,kai pagaliau skaičiukas 16 virs skaičiuku 17.Visko buvo per tuos jau nugyventus 16 metų.Įsimintiniausias laikotarpis man - vaikystė.Kodėl? Nes tada man tikrai buvo labai gera,tuomet tikrai turėjau tikrų draugų,jokių veidmainių,tik draugų,kurie nepaliks bėdoje,nepaliks tavęs vieno,kai tau skauda,kai nešioji keistus batus ar šukuoseną.Jie myli tavo vidų - išorė jiems nerūpi.Gaila,kad tokių dabar beliko mažai,nors kelis vis dėl to pavyko išsaugoti.

Per tą nedidelį nugyventą laikotarpį,padariau nemažai klaidų,dabar pagalvojus man net galva neišneša,kad aš būdama mažų mažiausiai sveiko proto galėjau taip padaryt,džiaugiuosi,kad kažkas vis dėl to man sutrugdydavo eiti iki galo,nes galėjo baigtis daug tragiškiau..

Su kiekvienais metais atrasdavau vis kažką naujo,naudingo,įdomaus,artimo.. Ypatingi metai buvo šie,tiksliau antroji mano šešioliktųjų gyvenimo metų antroji pusė.Suradau tikriausiai tai ko žmonės ieško visą gyvenimą.Žmogų,meilę,ryšį.. Ir aš tikrai tikiu,kad tai būtent tas žmogus,jei ir klystu ( nors taip tikrai nemanau) man vis tiek nežmoniškai gera su mano mažuoju L.

Dovanos su šiuo gimtadieniu mane tikrai džiugins ilgą laiką.Niekada gyvenime netikėjau,kad auginsiu dvi žuvytes ir hiperaktyvų katiniuką ;> O pasirodo,stebuklų irgi būna. ;)

Taigi,su gimtadieniu Gintare,linkiu,kad išsipildytų tai ko tu labiausiai trokšti,tačiau nepamiršk,kad be minimalių pastangų nieko nebus..

Rodyk draugams

Temos: Be temos

Ar tu mane suprasi?

parašė: elegantishkai · 2009-11-03 · 3 komentarai

Ar tu mane suprasi,jei vieną dieną aš nebemokėsiu tavęs nemylėti?

Ar atleisi už tai,kad kartais sunku būti be tavęs?

Aš niekada,daugiau niekada,net vienai sekundei nenoriu egzistuoti ten kur nėra tavęs.Kiekvienas gyvena sau ir dėl savęs.Neišpildyta ar neįgyvendinta svajonė teikia vilčių ir niūrų rytą padaro šviesesnį.Ir žmonės.Jų begalybė.Tik ne visi egzistuoja tavo pasaulyje.Ir renkiesi ne tu,renkasi tave.Nes galbūt tik tai tą akimirką tu atrodai pats geriausias visame pasaulyje.Bet tavęs pakeisti negali niekas.Niekas,niekad,niekada.Ir atsimink šitai visam gyvenimui.Kartais aš pavargstu,nuo daug beprasmiškų minčių,apie šį bei tą.Kartasi aš “nenoriu”.Ir tai tik apgaudinėjimas pačios savęs.Ar aš norėčiau grįžti į praeitį? Iš dalies.Galbūt ištaisyčiau padarytas klaidas,bet.. gal jos ir išmokė į viską žvelgti atsargiau ir saugoti kiekvieną sekundę.Nebesaugoti aš negaliu.Viskas ankščiau ar vėliau įgija savo vertę.Taip nutiko ir dabar.Dabar man reikia kiekvienos sekundės,kiekvienos žodžio,kiekvienos mažos svajoniukštės,nes aš niekada,daugiau niekada,net vienai sekundei nenoriu egzistuoti ten kur nėra tavęs..

Tai ne pasaka taip būna.

Nuotrauka daryta ten,kur gyvena vieni iš mano mylimiausių.Tas šviesus šviesus saulės spindulys,primena tą mielą žmogų pasirodžiusį mano gyvenime pro voratinkliais apaugusias mano gyvenimo sienas.Myliu.

Rodyk draugams

Temos: Meilės