ApieTai

Ar žinot kada atsitinka patys geriausi dalykai? Kai visiškai nieko neplanuoji. Praeita savaitė buvo pilna įtampos, darbų ir visokių kitokių reikalų, nes aš vienuoliktokė, reikėjo pasveikint dvyliktokus su paskutiniu skambučiu, papuoš mokyklą, klases ir pan. Aišku, to streso gal ir nebūtų buvę tiek, jei ne mielosios auklėtojos, kurioms vis kas nors negerai ir vis ko nors per mažai. Bet šį kart ne apie tai.

Paskutinis skambutis praėjo tikrai gerai ir aš visa pavargus, miegojus vos kelias valandas nuskubėjau namo, nes reikėjo važiuot į treniruotes, kurių buvo dvi. Birželio 18 dieną vėl šokam, dienos jau beveik suskaičiuotos. Kas žinot, o kas ne, penktadienį Kaune vyko, toks geras renginys “Šokantis senamiestis”, kuriame po visų švenčių ir savų šokių turėjau dalyvauti ir aš. Skaičiuojant paskutinės treniruotės 20 minučių, dangus apsiniaukė ir pradėjo stipriai lyti. Kas dar labiau sugadino mano nuotaiką, nes nuo lietaus mano plaukai garbanojasi dvigubai stipriau. Bet tik nuvažiavus iki reikiamo taško lietus apstojo, oras pasidarė labai geras ir aš turėjau nuostabų laiką, apie kurį plačiau kol kas nepasakosiu.

Kaip jau ir minėjau patys geriausi momentai ateina visai netikėtai. ;}

Kartais gera paskaityti senus įrašus bloge, praversti jau pageltusio dienoraščio lapus, kurio neliečiau jau daugiau nei metus, bet vis tiek vežuosi jį kartu, kai reikia išvykti ilgam. Vis dar jį saugau. Jaučiu pareigą saugoti savo praeitį.Man labai labai sunku ištrinti ką nors iš savo atminties, o ypač iš širdies, jei tas įvykis ar žmogus spėjo ją pasiekti. Kartais atsibundu vidury nakties ir suprantu, kad buvau kažkur ten, ką jau palikau, ką jau pamiršau ir vis tiek viena dalimi vis dar grįžtu atgal. Kartais stebiuosi, ar ir tu galvoji apie mane?

Pastaruoju metu visi jausmai skęsta kažkur giliau, nebeišeina verkti. Verkiu, jei prisimenu tai kas skaudaus jau įvyko. Jei tai šviežia - nebe. Noriu, bet negaliu.

P.S. Labai ilgiuosi nuoširdžių blogų. Apie žmonių mažučius kasdienius išgyvenimus ir potyrius. Suprantu, kad istorijų rašytojams turbūt daugiau nebėra kur publikuoti savo rašliavų, bet tai netikra. Ilgiuosi tikrumo. Ir džiaugiausi, jei randu nors vieną blogą - apie tave patį ir apie tai koks tu.

Ką gi.Gimtadienis. Atėjo ir praėjo. Pasikeitė tik vienas skaičiukas 7 virto 8 ir aš jau pilnametė. O šiaip, bent jau kol kas pasikeitimų nejaučiu jokių.

Nors mano gimtadienis buvo vakar ( t.y. kovo 26 d.) pradėjau jį švęsti penktadienį. Nėjau į mokyklą ( kas buvo be galo gerai po sunkios ketvirtadienio treniruotės, o dabar mes plušam kaip jaučiai, nes atrankos į Lietuvos hip hop čempionatą jau balandžio 17d. o choreografiją dar ne visa), mane aplankė seneliai, smagiai pasibuvau su šeima, po to dar ir į treniruotę nuėjau, smagiai pasišokau, dar truputį parepetavom, smagiai grįžu namo ir viskas buvo tiesiog fantastiška. - prieš akis savaitgalis,šalia gera knyga, daug geros muzikos ir dar gimtadienis.

Tačiau vakarykštė diena praėjo ne taip kaip aš tikėjausi ir džiaugiuosi, kad bent penktadienis buvo smagus kaip niekad. Masinių balių su draugais nedariau ( ne todėl,kad neturiu draugų), o todėl, kad pas mane švenčių suvokimas šiek tiek kitoks. Mielu noru iškeisčiau didžiulį tūsą su draugais į kelių dienų kelionę į Graikiją su geriausia drauge. Čia ir būtų didelis prisiminimas, kad 18 gimtadienį švenčiau ten kur taip nerealu, o ne apsivėmus ir ant sofos.

Linkiu sau sėkmės  visame kame,ramybės ir be abėjo šiek tiek daugiau choreografinių įgūdžių.

Nežinau ar tai labai reta tarp jūsų, mano blogo skaitytojai, bet tai itin reta tarp mano pažįstamų ir draugų su kuriais matausi kasdien. Jie neužsiima tokia veikla, nerašo laiškų, nesiuntinėja atvirukų ir nesikeičia mėgstamiausių dainų bei filmų sarašais. I r aš tikrai nežinau kodėl. Gal neįdomu, gal nenori, gal neužtenka laiko, nors.. Labai juokinga būna tada,kai žmogus visą dieną sėdi namuose, nieko neveikia ir sako, kad to ar ano padaryti negaliu, nes neturiu laiko. Visi kartais nori patingėti, bet kai tai vyksta kone kasdien pasidaro baisu..

Taigi,nenukrypstant nuo temos. 2010 metų kovo pradžioje susidomėjau šia veikla, o tą susidomėjimą lėmė vienas “komentaras” rastas mano mėgiamiausio forumo laiškų temoje. Norinčių susirašinėti atsirado daug, bet mano pirmąja susirašinėjimo drauge tapo labai mielas ir šiltas žmogus, rastas šio blogas.lt, tinklalapio platybėse - Julija. Greitai bus metai, kaip mes bendraujam ir aš labai tuo džiaugiuosi.

Vieni laiškai būna labai ilgai ir nekantriai laukiami, vieni nuoširdūs ir ilgi, kiti- brūkšelėjimai iš kasdieninio gyvenimo ir trumpi, bet visi savaip mieli. O kas gali būti geriau už meilės laiškus? ;} 6 lapai ir visi žodžiai vien tik tau, iš širdies - į širdį. ♥

Kartais nuostabu,kaip greitai viskas gali pasikeisti. Iš stiprių mes tampame silpnais,iš silpnų - stipriais,naktį graudžiai lieję ašaras,rytui atėjus nejučiomis šypsomės,nes gyvenimas gražus.Kai iš tavęs atima vieną,duoda kitą - daug daug kartų geresnį.

Niekuomet negalvojau,kad šokis “Bleeding love” taps mano kasdienine penktadienio veikla,kad mano dienos bus tiek užimtos,jog laiko prisėsti ar tiesiog pamąstyti - nebeliks,kad imsiu užmiršti lietuviškus žodžius ir galvosiu angliškai,o visas mano gyvenimas pradės “virti” naktimis.Ir tikrai,niekuomet nebuvau didelė filmų gerbėja,bet dabar.. Mano gyvenimas visiškai atitinka vieną.Ir aš tokia laiminga.

Metai iš metų,diena iš dienos,svajojau,norėjau galėjau ir jau turiu.

Ar kaip nors pasikeičiau praėjus dar vieniems metams? Manau taip.Tapau stipresnė dvasiškai,išmokau dar labiau mažomis smulkmenomis..

Stebuklėjame.. Ne minutėmis,o sekundėmis.

Jau trečiadienį,žiema oficialiai įsivyros mūsų gyvenimuose.Pamažu ir aš pradėjau laukti Kalėdų,vis dažniau pasvarstau apie dovanas mylimiems ir artimiems.

Bet šįkart mano mintys klajoja gyvūnų globos namuose.Gavau netikėtą pasiūlymą prisidėti prie gražios akcijos ir pagaminti pamestinukams paklotėlių.

Kadangi mano namuose nėra nei vieno siuvėjo ir pakankamai medžiagos vargu ar rasčiau planuoju aplankyti keletą second hand’ų ir rasti švelnios madžiagos,kad bent kiek primintų ir atstotų namučius,vėliau teks galvoti ko prikimšti,kaip susiūti ir apsiuvinėti.Gana malonūs rūpesčiai,padėti tiems,kurie sustiprėję kažkam padovanos savo meilę ir draugystę.Be to,dažniausia gyvūnėlių mirties priežastis žiemą ir yra miegas ant šaltos žemės,o ne ant paklotėlio.

Padėti galima ne tik pamestinukams,bet ir Kauno zoologijos sodo gyventojams.Daugiau informacijos galite rasti čia:  www.avm.lt

Žmogeliai iš Kauno,prisijunkit,juk nesunku.Tai neužims daug jūsų laiko,o išgelbėsite galbūt net ne vieną ir ne dvi gyvybes.

Taip pat renku pinigėlius vaikams.Šone matote esančia nuorodą,kurią galite spustelėti kas valandą ir taip pat prisidėsite prie šios akcijos,kurioje dalyvauju jau antrus metus. ;}

Ir patas nuoširdžiausias mano Kalėdinis “darbas” - per atostogas pabūti su seneliais.Pradžiuginti juos ir dar kartą parodyti,kad myliu.

Ech,seniai jau čia berašiau.O tiek daug visko nutiko.

Kaip tik šiandien,bevartydama vieną iš banaliųjų žurnalų radau mintį,kuri puikiai atitinka mano dabartinę situaciją: “Jei nėra laimės,nieko ilgo ir nebus”.

Ir šį kart taip gera viską palikti ir pradėti iš naujo.Pastaruoju metu jaučiausi tarsi užspausta į kampą ir sunkiai bekvėpavau oru,kuriuo norėčiau kvėpuoti.

Nutrūko mano meilės gijos.Ir net negaliu pasakyti kaip tiksliai jaučiuosi.Ir pyktis,ir liūdesys ir nostalgija ir gaila,tačiau jokio jausmo,kuris spaustų širdį,kuris kankintų,kad pasirinkau ne tą kelią ir suklydau.Apskritai visas šis blogas ar bent jau dauguma jo buvo ir skirtas tai meilei,kurios jau nebėra.

Net negaliu pasakyti,kada nustojau mylėti.Tiesiog nustojau.

Dabar ir vėl esu arti savo svajonių,rūpintis kitais man patinka,tačiau,kai turi mažiau yra daug lengviau vieną dieną susikrauti lagaminus ir viską palikti.

Ir nei vieno iš jūsų aš nepamiršiu.Visiems rašysiu laiškus,atsakysiu kaip man sekasi,susitiksiu su visais jei bus galimybė tą padaryti.Tokia jau aš.Kaip ir sako garsusis Pitagoro kvadrato testas : mano misija padėti kitiems.Ir aš visiškai su tuo sutinku.Nes man malonu tai daryti,o ir savęs kitur nelabai įsivaizduočiau.

Galbūt kada nors mes dar susitiksime.Skirtingose stalo pusėse.Kai aš “gaudysiu” nusikaltėlius,galėsiu nešiotis pistoletą ir turėsiu cūciką,tokį protingą kaip Reksas.Aš tikiu tuo.Visada tikėjau.

Ir tai vienintelis dalykas,kodėl aš dar čia.Aš niekados nenustojau tikėti ir aš visada turėjau dėl ko gyventi.

Atsiprašau visų už kada nors padarytas skriaudas,suluošintus gyvenimus ir dar visokį velnią,kurį padaryti galiu tik aš.

Iki pasimatymo.

Su meile,G.

Mielas seneli,

Pirmiausia noriu palinkėti labai daug sveikatos,kad mažiau skaudėtų kelius ir visuomet gerai jaustumeisi.

O visa kitą tu turi,ir šeimą,ir jaukius namus ir tave džiuginačius dalykus.

Tikiu,kad esi laimingas.

Labai tave myliu.

Nes tu vienas iš to nedaugelio žmonių,kurie dar moka parodyti,kad mane myli.

Iš tavęs visada jaučiu rūpestį.

Šiandien visą dieną apie tave galvoju ir tikiuosi,kad tau viskas gerai.

Ir aš tikrai nežinau ką be tavęs daryčiau.

Tikrai,tikrai.

Nes kai tu šalia,aš saugi.Turiu kam pasiguosti ir kur pasislėpti.

Aš ir vėl graudinuosi,nes man gera,kad turiu tave.

Laimingo gimtadienio.

Myliu,Gintarė.

Viskas prasideda nuo to,kai tu pirmą kartą atmerki savo akis šiame pasaulyje.

Tavo pirmas žingsnis.

Pirmas žodis.

Pirmoji meilė.

Pirmas bučinys.

Pirmoji pergalė.

Pirmas rimtas “kritimas” žemyn.

Pirmoji akimirka,kai vėl pakyli ir žinai,kad gyvensi.

Ir kiekvieną akimirką,kiekvieną minutę mes galime jausti.

Jausti gyvenimą.

Šypsotis.

Ir žinoti,kad pasaulyje nėra nei vienos jėgos,kuri galėtų palaužti tavo nenugalimą sielą.

Liko tik keletas valandų iki mano naujosios gyvenimo aistros,priklausomybės ir vieno iš pačių nerealiausių dalykų mano gyvenime.Kas tai išduosiu vėliau ir esu tikra,kad parašysiu atskirą įrašą šia tema.Kol laukiu tos akimirkos,pamaniau,kad jau seniai lankaiusi savo bloge ir nusprendžiau parašyti keletą minčių.

Šiandien labai daug mąsčiau apie nuosmukius ir pakilimus.Apie gyvenimo vertę ir kas tą gyvenimą daro tokiu vertingu.Kalbant tik apie save galėčiau drąsiai įvardinti šeimą ir meilę kaip didžiausias mano gyvenimo vertybes,nes nereikia jokių milijonų pinigų,namų,mašinų ar kitokių materialinių gėrybių, kai šalia tavęs yra TOKIE TURTAI,kad imi ir garsiai pasakai: Kaip man gera,kad jus turiu.Tačiau ne visi tai įvertina.

Nuo pat gimimo mano lūpų kampučiai pakrypę aukštyn.Tai rodo, kad esu optimistė iš prigimties.Ir iš tiesų šypsausi beveik visose gyvenimo situacijose,karatsi ironiškai,o kartais iš tiesų nuoširdžiai.. Nors ilgą laiką buvau gyvas “depresonas” ir kamavausi dėl visko,o gal iš tikrųjų buvo dėl ko,bet dabar galiu drąsiai pasakyti:  Aš myliu savo gyvenimą.